Kaskart, kai kalbame apie jūrą, pasirodo vienas sakinys – „Žiūrėk veidu į jūrą, žydint pavasario gėlėms“.Kiekvieną kartą, kai važiuoju į pajūrį, šis sakinys aidi mintyse.Pagaliau aš visiškai suprantu, kodėl taip myliu jūrą.Jūra drovi kaip mergaitė, drąsi kaip liūtas, didžiulė kaip pieva ir skaidri kaip veidrodis.Tai visada paslaptinga, magiška ir patraukli.
Priešais jūrą, kokia mažytė jūra leidžia jaustis.Taigi kiekvieną kartą, eidamas į pajūrį, niekada negalvoju apie savo blogą nuotaiką ar nelaimę.Jaučiuosi esanti oro ir jūros dalis.Visada galiu ištuštinti save ir mėgautis laiku pajūryje.
Nenuostabu, kad Kinijos pietuose gyvenantys žmonės mato jūrą.Net mes žinome, kada yra potvynis ir atoslūgis.Atoslūgio metu jūra panardins apatinį jūros dugną ir nesimato smėlio paplūdimio.Jūros dvelksmas į pajūrį ir uolas bei gaivus jūros vėjas, sklindantis iš veido, privertė žmones iškart nusiraminti.Labai smagu bėgioti prie jūros užsidėjus ausines.Mėnesio pabaigoje ir mėnesio pradžioje pagal Kinijos mėnulio kalendorių būna 3–5 atoslūgio dienos.Tai labai gyva.Grupės žmonių, jauni ir seni, net kūdikiai ateina į paplūdimį, žaidžia, vaikšto, skraido aitvarus, gaudo moliuskus ir pan.
Įspūdinga šiais metais – moliuskų gaudymas prie jūros atoslūgio metu.Tai yra 2021 m. rugsėjo 4 d., saulėta diena.Važiavau savo „Bauma“, elektriniu dviračiu, pasiėmiau sūnėną, nešiau kastuvus ir kibirus, su kepurėmis.Į pajūrį išvykome pakilios nuotaikos.Kai priėjome ten, sūnėnas manęs paklausė „karšta, kodėl tiek daug žmonių ateina taip anksti?“.Taip, mes nebuvome pirmieji, kurie ten pasiekė.Buvo tiek daug žmonių.Kai kurie vaikščiojo paplūdimiu.Kai kurie sėdėjo ant jūros sienos.Kai kurie kasė duobes.Tai buvo visai kitoks ir gyvas vaizdas.Žmonės, kurie kasė duobes, ėmė kastuvus ir kibirus, užėmė nedidelį kvadratinį paplūdimį ir karts nuo karto skėstelėjo rankomis.Mes su sūnėnu nusiavėme batus, nubėgome į paplūdimį ir užėmėme paplūdimio nosinę.Bandėme kasti ir gaudyti moliuskus.Tačiau iš pradžių, be kai kurių kriauklių ir onkomelanijos, nieko nerandame.Pastebėjome, kad šalia mūsų esantys žmonės sugavo daug moliuskų, net manė, kad kai kurie yra maži, o kiti dideli.Jautėmės nervingi ir sunerimę.Taigi greitai pakeitėme vietą.Dėl atoslūgio galime labai toli nuo jūros sienos.Netgi galime nueiti iki Ji'mei tilto vidurio.Nusprendėme likti prie vieno iš tilto stulpų.Mes bandėme ir pavyko.Toje vietoje, kur pilna minkšto smėlio ir mažai vandens, buvo daugiau moliuskų.Mano sūnėnas labai apsidžiaugė, kai radome gerą vietą ir pagavome vis daugiau moliuskų.Į kibirą įpilame šiek tiek jūros vandens, kad įsitikintume, jog moliuskai gali būti gyvi.Praėjo vos kelios minutės, pamatėme, kad moliuskai mums pasisveikino ir nusišypsojo.Jie iškišo galvas iš kiautų, kvėpuodami oru lauke.Jie buvo drovūs ir vėl pasislėpė į savo kiautus, kai kibirai buvo šokiruoti.
Dvi valandos skrydžio, artėjo vakaras.Jūros vanduo taip pat pakilo.Tai potvynis.Turėjome susikrauti įrankius ir ruošėmės namo.Žingsniuoti basomis smėlio paplūdimyje su trupučiu vandens – taip nuostabu.Liečiantis jausmas perėjo per kojų pirštus į kūną ir protą, jaučiausi toks atsipalaidavęs, kaip klajodamas jūroje.Einant namo link vėjelis pūtė į veidą.Mano sūnėnas buvo taip susijaudinęs, kad sušuko „Aš toks laimingas šiandien“.
Jūra visada tokia paslaptinga, stebuklinga, kad išgydytų ir apkabintų visus, kurie eina šalia jos.Mėgstu ir mėgaujuosi gyvenimu šalia jūros.
Paskelbimo laikas: 2021-12-07