Kaskart, kai kalbame apie jūrą, iškyla vienas sakinys: „Žvelk į jūrą, kur žydi pavasario gėlės“. Kaskart, kai nuvykstu prie jūros, šis sakinys aidi mano galvoje. Pagaliau aš visiškai suprantu, kodėl taip myliu jūrą. Jūra drovi kaip mergina, drąsi kaip liūtas, plati kaip pieva ir skaidri kaip veidrodis. Ji visada paslaptinga, magiška ir patraukli.
Priešais jūrą, kokia maža ji verčia jaustis. Tad kiekvieną kartą, kai nuvykstu prie jūros, niekada negalvoju apie savo blogą nuotaiką ar nelaimingumą. Jaučiuosi tarsi oro ir jūros dalis. Visada galiu ištuštinti save ir mėgautis laiku pajūryje.
Pietų Kinijos gyventojams jūra nestebina. Net mes žinome, kada būna potvynis ir atoslūgis. Potvynio metu jūra apsemia apatinį jūros dugną ir nematyti smėlio paplūdimio. Jūros mūšos į sieną ir uolas garsas bei gaivus jūros vėjelis, pučiantis iš veido, žmones akimirksniu nuramindavo. Labai malonu bėgioti prie jūros su ausinėmis. Kinų mėnulio kalendoriuje mėnesio pabaigoje ir pradžioje būna 3–5 dienos atoslūgio. Tai labai gyvybinga. Į paplūdimį susirenka žmonių grupės – jauni ir seni, net kūdikiai, žaidžia, vaikšto, skraido aitvarus, gaudo moliuskus ir kt.
Šių metų įspūdis – moliuskų gaudymas prie jūros atoslūgio metu. Tai buvo 2021 m. rugsėjo 4 d., saulėta diena. Vairavau savo elektrinį dviratį „Bauma“, pasiėmiau sūnėną, nešinas kastuvais ir kibirais, su kepurėmis. Pakylėtos nuotaikos nuvykome prie jūros. Kai ten nuvykome, sūnėnas paklausė: „Karšta, kodėl tiek daug žmonių atvyksta taip anksti?“. Taip, mes nebuvome pirmieji, kurie ten nuvyko. Buvo tiek daug žmonių. Vieni vaikščiojo paplūdimiu. Kiti sėdėjo ant jūros kranto. Dar kiti kasė duobes. Tai buvo visai kitoks ir gyvas vaizdas. Žmonės, kasę duobes, pasiėmė kastuvus ir kibirus, užėmė nedidelį kvadratinį paplūdimį ir kartkartėmis paspaudė rankas. Mudu su sūnėnu nusiavėme batus, nubėgome į paplūdimį ir pasiėmėme paplūdimio nosinaitę. Bandėme kasti ir gaudyti moliuskus. Tačiau pradžioje nieko neradome, išskyrus keletą kriauklių ir onkomelanijų. Pastebėjome, kad šalia mūsų esantys žmonės pagavo daug moliuskų, net manydami, kad vieni maži, kiti dideli. Jautėmės nervingi ir neramūs. Todėl greitai pakeitėme vietą. Dėl atoslūgio galime nueiti labai toli nuo jūros sienos. Galime netgi nueiti iki Ji'mei tilto vidurio. Nusprendėme likti prie vieno iš tilto stulpų. Pabandėme ir mums pavyko. Toje vietoje, kur buvo pilna minkšto smėlio ir mažai vandens, buvo daugiau moliuskų. Mano sūnėnas labai apsidžiaugė, kai radome gerą vietą ir pagavome vis daugiau moliuskų. Į kibirą įpylėme jūros vandens, kad įsitikintume, jog moliuskai išliks gyvi. Po kelių minučių pamatėme, kad moliuskai mums pasisveikino ir nusišypsojo. Jie iškišo galvas iš savo kriauklių, įkvėpdami lauko oro. Kai kibirai buvo sukrėsti, jie buvo drovūs ir vėl pasislėpė savo kriauklėse.
Dvi valandos skrydžio, artėjo vakaras. Jūros vanduo taip pat pakilo. Buvo potvynis. Teko susikrauti įrankius ir ruoštis grįžti namo. Žingsniuoti basomis smėlėtu paplūdimiu su trupučiu vandens – tai buvo taip nuostabu. Jaudinantis jausmas perėjo nuo kojų pirštų iki kūno ir proto, jaučiausi tokia atsipalaidavusi, lyg būčiau klajojusi jūroje. Eidamas namo, vėjelis glostė veidą. Mano sūnėnas buvo taip susijaudinęs, kad sušuko: „Aš šiandien tokia laiminga“.
Jūra visada tokia paslaptinga, magiška, gydo ir apkabina kiekvieną, kuris prie jos praeina. Man patinka ir patinka gyventi prie jūros.
Įrašo laikas: 2021 m. gruodžio 7 d.
